Siracido knyga (Sr 27,30-28,7)
Apmaudas ir pyktis – šie taip pat yra bjaurūs dalykai, tik nusidėjėlis laiko juos apsiglėbęs. Kurie keršija, patirs VIEŠPATIES kerštą, nes jis atsimena tiksliai jų nuodėmes. Atleisk savo artimui už padarytą skriaudą, tuomet, kai melsies, nuodėmės bus tau atleistos. Argi galėtų žmogus puoselėti pyktį ant artimo ir laukti iš VIEŠPATIES išgydymo? Argi atsisakytų žmogus atleisti į save panašiam, tačiau ieškotų savo nuodėmių atleidimo? Jei žmogus, būdamas tik trapus, puoselės pyktį, kas atleis jam nuodėmes? Atsimink savo paskutines dienas, atmesk nesantaiką; atsimink mirtį bei supuvimą ir būk ištikimas jo įsakymams! Atsimink įsakymus ir neširsk ant artimo; atsimink Aukščiausiojo Sandorą ir atleisk kaltę!
Šv. ap. Pauliaus laiškas Romiečiams (Rom 14,7-9)
Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, – esame Viešpaties. Juk Kristus numirė ir atgijo, kad būtų gyvųjų ir mirusiųjų Viešpats.
Evangelija pagal Matą (Mt 18,21-35)
Tuomet priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“.
„Todėl su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu’. Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu’. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’ Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą. Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“.