Pirmasis skaitinys (Dan 12, 1–3)
Pakils tuo metu didysis angelų kunigaikštis Mykolas, kuris stoja už tavosios tautos sūnus. Tuomet ateis negandos laikas, kurio dar nebuvo nuo tautų atsiradimo iki to laiko. Bet tavoji tauta bus išgelbėta – kiekvienas, kuris įrašytas knygoje.
Daug kas iš miegančių dulkių šalyje nubus: vieni – amžinajam gyvenimui, kiti – nešlovei, amžinai gėdai.
Protingieji spindės kaip dangaus skaidrynė, ir daugelį išmokiusieji teisybės – tarsi žvaigždės visada, per amžius.
Atliepiamoji psalmė (Ps 15, 5. 8–11)
- – Globok mane, Dieve: prie tavęs aš glaudžiuosi.
Viešpatie, mano paveldėtas turte, taure mano laimės,
tavo rankoje mano likimas.
Akyse nuolatos Viešpats man stovi,
jis mano dešinę remia, aš nedrebėsiu.– P.
Man džiaugias širdis, krykštauja siela,
ir mano kūnas ramiai sau ilsėsis.
Juk manęs nepaliksi numirėlių būste,
tu man, savo draugui, neleisi trūnyti. – P.
Man rodysi kelią, kuris į gyvenimą veda,
pilna man bus laimė prieš tavo veidą,
tavo dešinėj bus per amžius linksmybė. – P.
Antrasis skaitinys (Žyd 10, 11–14. 18)
Kiekvienas kunigas diena iš dienos stoja tarnauti ir daug kartų atnašauja tas pačias aukas, kurios niekuomet negali panaikinti nuodėmių. O šitas, paaukojęs vienintelę auką už nuodėmes, amžiams atsisėdo dešinėje, laukdamas, „kol jo priešai bus patiesti tarsi pakojis po jo kojų“.
Vienintele atnaša jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius. O kur nuodėmės atleistos, ten nebereikia aukos už nuodėmes.
Posmelis prieš evangeliją (Lk 21, 36)
- Aleliuja. – Visą laiką budėkite ir melskitės,
kad sugebėtumėte kaip reikia stoti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje. – P. Aleliuja.
Evangelija (Mk 13, 24–32)
Jėzus aiškino savo mokiniams:
„Tomis dienomis, po didžio suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos.
Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove. Jis pasiųs angelus, ir tie surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių.
Iš figos medžio mokykitės palyginimo: kai jo šaka suminkštėja ir ima skleisti lapus, jūs suprantate arti esant vasarą. Taipogi, pamatę visa tai dedantis, supraskite, jog Žmogaus Sūnus visai arti, prie slenksčio.
Iš tiesų sakau jums: dar nepasibaigs ši karta, ir visa tai išsipildys. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis. Tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei angelai danguje, nei Sūnus, vien Tėvas“.