VERBŲ SEKMADIENIS
Esame Velykų prieangyje. Lydimas džiaugsmingai šūkaujančios minios atjoja Izraelio Taikos kunigaikštis. Garsiai skelbiama Evangelija niekada nelieka nepastebėta: „Sujudo visas miestas ir klausinėjo: „Kas jis toksai?“ O minios kalbėjo: „Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto“ (Mt 21, 10–11). Jis įžengė kaip karalius išvaduoti Izraelio iš bet kokios vergijos. Pats Dievas atėjo išlaisvinti savo tautos iš nuodėmės jungo ir mirties. Nuo tada Viešpats Jėzus nuolat eina į žmonių gyvenimą, kad išlaisvintų žmones iš bet kokios vergovės. Jis tai daro ne vienas, bet su būriais savo mokinių, kurie džiugiai skelbia Jėzų. Mokinių būriai – tai mes, švenčiantys ir džiūgaujantys jo žmonės, Gerosios Naujienos skelbėjai.
Būti Jėzaus mokiniu yra pašaukimas ir malonė. 1893 m. Teofilius Matulionis baigė pirmąjį Petrapilio kunigų seminarijos kursą. Jis nebuvo penketukininkas (pagal penkiabalę vertinimo sistemą), tačiau išduotame pažymėjime Nr. 519 parašyta, kad klierikas „keliamas į II kursą“. Teofilius „paties prašymu iš seminarijos atleidžiamas dėl nusilpusios sveikatos ir pašaukimo neturėjimo“[1]. Pašaukimas būti kunigu, kaip ir pašaukimas būti krikščioniu, nėra daiktas, kurį galima nešiotis kišenėje. Pašaukimas – tai visų pirma malonė, o paskui darbas, tarnavimas, skelbimas, atsidavimas – visa tai, iš ko aplinkiniai patys mato, jog „šitas žmogus turi pašaukimą“.
Apaštalas Petras, uoliausias ir karščiausias iš dvylikos, tas, kuris gindamas Jėzų nukirto užpuolikui ausį, šiam vargšeliui įsakymo vykdytojui atrodė nepajudinamą pašaukimą turintis mokinys. Tačiau Didįjį penktadienį klausydami Viešpaties Kančios istorijos išgirsime, kaip tas pats Petras per vieną naktį tris kartus garsiai pareikš, jog nepažįsta jokio Jėzaus, nėra jo mokinys ir apskritai neturi su juo nieko bendra. Kartais visą gyvenimą Bažnyčiai atidavę iškilūs kunigai, vienuoliai ar vienuolės paklausti, kaip pasirinko savo pašaukimą, atsako: „Nežinau, taip išėjo ir tiek…“. Toks paprastas atsakymas paliečia širdį.
Kiekvienam tokiam kaip apaštalas Petras, kaip pirmo kurso klierikas Teofilius, kaip tie kunigai ir vienuoliai, taip pat kiekvienam iš mūsų Jėzus yra pasakęs: „Ant jūsų „aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Arkivyskupas Teofilius, nors buvo suabejojęs savo pašaukimu, galiausiai visą gyvenimą tarnavo Bažnyčiai ir tapo išskirtiniu pavyzdžiu, kaip liudyti Kristų.
Kristaus kančia ir mirtis, kurias Bažnyčia išgyvens šią savaitę, tepadeda mums atrasti savo giliausią pašaukimą.
Daugiau informacijos – www.teofilius.lt
[1] Prel. Stanislovas Kiškis, Arkivyskupas Teofilius Matulionis, Savastis, Vilnius 2008, 16 psl.