Šv. Ignacas Lojola

IGNACAS LOJOLAIgnacas Lojola buvo paskutinė vienos kilmingos baskų šeimos, gyvenusios pilyje, kurioje 1491 metais ir gimė, netoli Aspetijos (Azpeitia), atžala. Pagal tų laikų papročius jaunesnieji sūnūs, gimę po pirmagimio, kad neišsidalytų (kad palikimas būtų vienose rankose) giminės palikimo, turėjo siekti bažnytinės karjeros. Taigi keturiolikmečiui Ignacui teko priimti tonzūrą.

 
Tačiau jo galvoje kūrėsi visai kitokie, riterių bei nuotykių romanų subrandinti planai. Užsiauginęs plaukus ir apsiginklavęs, jis tapo puikus ir bebaimis Karolio V armijos karininkas. Kartu su bendražygiais Pomplonoje apgultas Pranciškaus I būrių, jis gynėsi kaip liūtas, o atsitraukti privertė tik koją sutrupinęs arkebūzos šūvis. Iš miesto jį išnešė neštuvais, o prancūzų kareiviai jam atidavė pagarbą. Paskui jis pasitraukė į savo pilį sveikti. Gijimas buvo ilgas ir nuobodus. Vis dėlto jis tą laiką prasiskaidrino dviem išganingomis knygomis, kurias jo svainė surado senoje skrynioje: tai buvo „Jėzaus gyvenimas“ ir Jakobo de Voragano „Aukso legenda“ (Legenda aurea).

 
Tas knygas Ignacas į rankas paėmė tik norėdamas nuvyti šalin nuobodulį, tačiau jos padarė perversmą jo gyvenime: jis suprato, jog savo gyvenimo prasmę ras ne mūšio gaudesyje ar pergalės euforijoje, bet nuolankiai ir ištikimai sekdamas Kristų sunkiai praeinamais artimo meilės ir tikėjimo keliais.

 
Pasveikęs jis išsiruošė į piligriminę kelionę į Monserat vienuolyną pas Dievo Motiną, po kurios kojomis paklojo žėrinčius riterio rūbus ir ginklus. Ilga barzda, išsidraikiusiais plaukais ir apsirengęs kaip valkata, jis tęsė savo piligrimystę per Ispaniją, Italiją, pasiekė Šventąją Žemę, kur ketino užsidaryti eremitų vienuolyne netoli Tėbų ir atsidėti atgailai.
Tačiau Dievas norėjo jo ne ten. Keliaujant jo nerimastis, užuot nurimusi, tik dar padidėjo. Vis dėlto Ignacas jau buvo tikras dėl vieno dalyko – jis norėjo būti Kristaus misionierius. Sužinojo, jog norint, kad apaštalystė duotų vaisių, ji turi būti pagrįsta tvirtu teologiniu bei humanistiniu išsimokslinimu, kurio jis beveik visai nebuvo įgijęs. Tad galiausiai ėmėsi mokslų: Barselonoje studijavo gramatiką, o paskui tęsė mokslus Alkaloje, Salamankoje ir galiausiai Paryžiaus universitete. Čia 1535 metais įgijo magister artium (menų magistro) laipsnį.

 
Paryžiuje jis susidraugavo su būreliu studentų, užsidegusiais tuo pačiu misionierišku pašaukimu, ir su jais 1534 metais išreiškė valią savo šventėjimu, pavyzdžiu artimui ir neturto bei skaistumo laikymusi pasišvęsti tarnauti Dievui. Tai buvo užuomazgos Jėzaus Draugijos, kuri ryškiau ims išsiskirti po kelerių metų, 1538-aisiais, kai visi seni draugai susitiks Romoje. Prieš tai Ignacas iš Paryžiaus dar buvo išvažiavęs į Veneciją, kur nesėkmingai mėgino vėl laivu išplaukti į Šventąją Žemę. Po to jis kai kuriuose Veneto bei Emilijos regionų miestuose atsidėjo pamokslavimui ir teikė pagalbą skurstantiesiems. Vis dėlto Ignacas dar neturėjo aiškaus plano, – jis išryškėjo vėliau, kai galutinai sutvarkė Jėzaus Draugijos struktūrą ir formavo ją keliems tikslams: Bažnyčios ir katalikų mokymą apsaugoti nuo erezijos, reformuoti papročius ir vykdyti misijas tolimuose kraštuose. Visa tai buvo daroma visiškai atsidavus Bažnyčiai bei jos vadui žemėje – popiežiui. Taip sutvarkyta Jėzaus Draugija savo greitai pagausėjusius ir be galo ryžtingai nusiteikusius „kareivius“ išsiuntinėjo į begales frontų, kuriuose reikėjo kovoti už „didesnę Dievo garbę“.

 
Savo „kareiviams“ ugdyti Ignacas parašė „Dvasines pratybas“ – nelengvai skaitomą knygelę, kuri dar ir dabar yra nepamainomas kiekvieno jėzuito vadovas. Ignaco dvasingumo paslaptis labai paprasta, kaip paprastas ir nuolankus buvo visas jo gyvenimas: mylėti ir tarnauti Dievui „visa širdimi, visa siela ir visa valia“. Būtent ši meilė įkvėpdavo šilumos bet kokiam užmojui ir suteikdavo prasmę bet kokiam paklusnumui bei pasiaukojimui.

 
1556 metų liepos pabaigoje, kai Romą gniaužė alinantis karštis, Ignacijus pasijuto blogai. Jis suprato, jog artinasi jo gyvenimo pabaiga. Tad paprašė savo sekretoriaus nueiti pas popiežių ir paprašyti jo palaiminimo in articulo mortis (lot. k. – prie mirties slenksčio), tačiau nebespėjo jo sulaukti, nes tą pačią naktį mirė šnabždėdamas „O, mano Dieve.“ Jėzaus Draugijos įkūrėją, tapusį vienu svarbiausių Katalikų Bažnyčios ramsčių, 1622 metais kanonizavo Grigalius XV.
Piero Lazzarin. „Naujoji šventųjų knyga“, Katalikų pasaulio leidiniai 2011 m.

 

 

Pgl. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-07-31-sv-ignacas-lojola-je-zaus-drau-gi-jos-iku-re-jas/86048