Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė

Teresė Marten (Thérčse Martin) gimė 1873 metais Prancūzijoje Alansono (Alençon) mieste. Kai jai buvo ketveri, mirė jos motina, ir senyvas tėvas jai skyrė visą savo meilę. Ši meilė buvo tokia stipri ir nuoširdi, jog, kai Teresė 1888 metais būdama penkiolikos paprašė leisti (tai buvo reikalinga dėl jos jauno amžiaus) stoti į karmeličių vienuolyną Lizjė, tėvas su tuo tuoj pat sutiko. 1890 m. ji davė įžadus. Po penkerių metų jos dvasinėje patirtyje įvyko milžiniškas perversmas: pajuto poreikį savo gyvenimą pasukti nauja kryptimi visiškai paklusdama Dvasios reikalavimams ir per maldą bei kančią paaukodama save kaip auką gailestingajai Meilei, kad būtų atkurta dėl nuodėmės sugriauta tvarka.
„Aš buvau pasiaukojusi Kūdikėliui Jėzui, prašiau, kad leistų man būti Jo mažu žaisliuku, o ne brangiu žaislu, kurio vaikai nedrįsta nė paliesti, tenkinasi į jį žiūrėdami, ir kad Jis žaistų su manimi kaip su beverčiu sviediniu, kurį galima mesti žemėn, spirti koja, perdurti, numesti į kampą arba priglausti prie širdies, jei Jam tai malonu; žodžiu, norėjau linksminti Kūdikėlį Jėzų, teikti Jam malonumą, pasiduoti Jo vaikiškoms užgaidoms.“, – rašo ji savo autobiografijoje.
Savo aistringu rūpesčiu sielų išgelbėjimu ir nusidėjėlių atsivertimu ji tapo tikra Bažnyčios dalimi: iš savo celės tylos, būdama toli nuo pasaulio šurmulio ji energingai dalyvavo žmonių gyvenimuose, jautėsi gyvas ir vitališkas žmonijos narys bei dvasiškai artima visiems pasaulio kunigams ir misionieriams.
Pasiligojusi ir nebeturėdama jėgų, ji visgi neatsisakydavo jokio darbo, su džiaugsmu kęsdavo skausmus, viską aukodama „už nusidėjėlių sielas ir už Bažnyčios vargus“. Nuo 1895 sausio iki 1897 liepos ordino vyresniosios liepimu ji rašė savo autobiografiją „Vienos sielos istorija“, kurioje labai paprastai ir atvirai bei lakoniškai ir grakščiai aprašė savo dvasinį kelią. Ši knyga (ji pilna redakcija buvo išleista tik 1956 metais) tapo prancūzų autobiografinės literatūros klasika.
Teresė mirė 1897 metais sulaukusi vos dvidešimt ketverių. Mirdama ji šnabždėjo: „Negaliu kvėpuoti; negaliu mirti. Noriu dar kentėti.“ O kreipdamasi į Nukryžiuotąjį, tarė: „Aš tave myliu, mano Dieve, aš tave myliu.“
1925 metais Pijus XI paskelbė ją šventąja, o po dvejų metų – ir misijų globėja. Jonas Paulius II suteikė jai Bažnyčios mokytojos titulą.
Ištraukos iš Piero Lazzarin mažosios enciklopedijos „Naujoji šventųjų knyga“, Katalikų pasaulio leidiniai.
Pgl. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-10-01-sv-kudikelio-jezaus-terese-is-lizje-baznycios-mokytoja/88386