Per trejus metus puikiai pažinote Ignalinos parapiją. Daug dirbote, kad čia atsirastų daugiau vietos ir žmogui, ir Dievui. Galėtumėte apibendrinti parapijos bendruomenės raidą, pokyčius?

Trys metai parapijoje yra mažai. Tikrai lengviau dirbti statybinius ir ūkinius darbus, kurių rezultatus visi labai greitai pastebi. Dirbti su žmonėmis yra nepalyginamai sunkiau. Žmogus yra lėtas keistis, dažnai į viską žiūri skeptiškai ir atsargiai, priešinasi bet kokiai naujovei. Visuomet kelia tuos pačius klausimus: kodėl, juk anksčiau taip nebuvo, kam to reikia?

Bet aš ir šiandien sakau tai, ką sakiau anksčiau. Mes PRIVALOME KEISTIS, nes jeigu nevyksta jokie pokyčiai - viskas nusistovi ir užrūgsta.

Dievas nuolat kviečia žmogų atsinaujinti, nes tik per šį atsinaujinimą prasiplečia visos žmogiškos galimybės. O Dievas taip pat pažįstamas iš naujo. Išeinama iš to savo siauro ir dažnai atrodančio pakankamu supratimo apie Dievą, save ir aplinką.

Vertindamas šiuos trejus metus aš mąstau apie tai, kas pasikeitė žmonėse, manyje, aplinkiniuose.

Džiugina, kad pačioje bažnyčioje atsiranda daugiau džiaugsmo. Kad pastebimas ir kitas žmogus. Kad bandoma ieškoti Dievo, su Juo susitikti per Sakramentus, per Evangeliją ir ypač per Mišių auką. Žmonės, labiau atsiverdami Dievui, nusigręžia nuo nuodėmės, pykčio, susvetimėjimo, baimių.

Aišku, dar ne viskas pasiekta, bet jau einama teisinga kryptimi. Taip pat reiktų atkreipti dėmesį, kad vystosi bendrumo jausmas. Kol kas dar tik užuomazgos, bet vis tik jau šis tas.

Nuolat atsiranda žmonių, kuriems tikrai rūpi pati Bažnyčia. Ir jeigu jaučiasi kažkuo atsakingi už Ją, nori prisidėti kuo tik gali. Tai yra geri ženklai, nes Dievas žadina žmonių širdis būti ne stebėtojais, bet sąmoningais dalyviais.

Ką Jums reiškia būti klebonu?

Pirmiausiai atsakomybė už pavestus žmones ir parapijų bendruomenes. Taip pat svarbu mokytis žiūrėti Bažnyčios akimis: daryti ne ko vien pats asmeniškai nori ar kas vien tik tau atrodo gerai, bet elgtis taip, kad būtų naudinga visai Bažnyčiai.

Esate nuoširdus ir tiesus. Tikras. (Toli gražu ne diplomato bruožai.) Ar lengva tokiam žmogui mokyti (ir mokytis), užjausti ir vadovauti?

Žinoma, būti tokiu pirmiausiai reiškia būti labai pažeidžiamu. Bet nematau kito kelio. Žmonės, jeigu jie yra „paragavę" Dievo, labai greitai supranta, kas yra tikra ir netikra.

Kokias vertybes norėtumėte įdiegti savo parapijiečiams?

Visų laikų svarbiausios dorybės yra surašytos Katalikų Bažnyčios Katekizme. Bet mūsų krašto žmonėms reikia drąsos keistis, kurti, nebijoti klysti, aklai nesivadovauti kiekvieno sutikto nuomone.

Ar blogas tas vikaras, kuris nenori būti klebonu?

Būti klebonu reškia turėti dideles galimybes. Bet klebonas be komandos yra niekas.

Kalbino Ieva Čičelytė