Dauguma Biblijos maldos grupelės narių visada buvo jaunas ir vidutinio amžiaus jaunimas, tačiau čia laukiamas kiekvienas, kas nori pailsėti dvasiškai ir pasidalinti tikėjimu bendraudamas, drauge su kitais skaitydamas Evangeliją, giedodamas. Tačiau ne graudulingai, o su džiaugsmu.

Ši terapija veikia taip efektyviai, kad kaskart stebiesi. Grįžęs iš darbo, kartais jautiesi toks nusikalęs, kad nieko daugiau nenori daryti. Bet kai tik nugali šį nuovargį ir nueini į grupelę, dievaži, sugrįžta jėgos, atrodo, prisipildai ramybės ir džiaugsmo.

Per ketverius grupelės egzistavimo metus daug kas keitėsi. Vieni žmonės atėjo, kiti išėjo. Šiuo metu nuolatinių narių yra tik šešetas. Meldžiamės ir laukiame naujų žmonių. Dabar, kaip ir pačioje pradžioje, kai grupelė kunigo Deimanto Braziulio iniciatyva ir pastangomis, globėjišku rūpesčiu buvo sukurta, susitikimai vyksta bažnyčios rūsyje esančioje salėje.

Susirinkimai vyksta bendraujant užstalėje, prie arbatos puodelio ir sausainių lėkštės. Giesmės, padėkos Dievui, Biblijos skaitymas, iš perskaitytų eilučių kilusių minčių asmeniniai pasidalijimas, vėl giedojimas, asmeniai prašymai maldoje - maždaug tokia yra susirinkimų tvarka.

Dauguma dabartinių narių grupelėje yra nuo pat pradžių. Paprašius prisiminti tuos laikus, kai jie įsijungė į šią veiklą, visų mintys buvo labai panašios - pradžioje buvo nedrąsu. Nors ir traukė kaskart vėl susitikti, bet susitikus maldos metu buvo sunku dalintis savo tikėjimo patirtimi, garsiai išsakyti savo padėkas ir maldavimus Dievui.

Simonas pasakoja: „Kai pradėjau lankyti, labiausiai man susitikimų metu patiko giedoti, bet kai tik reikėdavo melstis prašant ar dėkojant, nežinodavau ką sakyti. Pirmiausia dėl to, kad bijojau, kaip kiti tai priims, ką apie mane pagalvos. Kai skaitydavom šv. Raštą, aš jį priimdavau pažodžiui, nekildavo jokių pamąstymų. Dabar, atrodo, pačios mintys lenda į galvą, kad jas išsakyčiau. Per buvimą kartu išsilaisvinau".

Simonui pritarė ir Jurgita: „Pradžioje trūko drąsos, bet kai pajaučiau šalia esančių padrąsinimą, ledai prasilaužė".

Paklaustas, kodėl lanko susirinimus, grupelės narys Audrius sakė: „Kaip anksčiau, taip ir dabar, einu skatinamas kažko iš vidaus. Pradžioje mažai išmaniau tikėjimo klausimais. Atėjau ieškodamas atsakymų. Iš karto norimų rezultatų negavau, bet viskas atėjo po truputį, kantriai aiškinantis. Labiausiai sunku buvo apsispręsti pradėti tai daryti renkantis į bendraminčių grupelę. Dabar suprantu, kad buvo absurdiška bijoti. Daug žmonių yra užkietinę savo širdis ir nusistatę prieš tikėjimą. Jie stovi ir laukia. Mano, kad eina, bet iš tiesų stovi vietoje. Laimei, dalis laikui bėgant atsiverčia, bet kiti ir lieka vadovautis savo nežinojimu".

Dažniausiai maldos grupelės susitikimai užsitęsia iki vėlumos. Niekas nenori skirstytis. Iš rankų į rankas siunčiama žvakutė šviečia ir šildo, kaip ir tos mintys, kuriomis iš širdies dalinasi susirinkimų dalyviai. Šildo ir šypsenos, ir juokas, kuris išlaisvina ir gydo, ir Dievo artumas, kuris tiesiog taip už dyką dovanojamas kiekvienam, kas jo ieško.

Joana Goštautaitė