Tą Verbų vakarą, sėdėdami prieš parapijos svečią, tikėjomės kažkokių stulbinančių dalykų. Lyg ir normalu kažko tikėtis iš gerai žinomo žmogaus. Bet tą vakarą aktorius Aleksas Mažonas nustebino netikėtu... paprastumu. Žmogus, puikiai išmanantis aktoriaus darbo subtilybes, net nesistengė kaip nors sužavėti, paveikti, užburti... A. Mažonas tiesiog kalbėjo apie tikėjimą, meilę ir viltį. Kalbėjo ne vien tik žodžiais, bet ir judesiais. Kaip ir priklauso mimui - aktoriui, vaidinančiam be žodžių.

Įdomu, kaip mums, ignaliniečiams, patiko A. Mažono liudijimas. Ar supratome taip, kaip turėjome? Aktorius iš pradžių dar pakomentavo, paaiškino, bet paskui... Suvokimas vyko pats. Kiekvieno žiūrinčio širdy. Šią akimirką.

Atleiskite, Aleksai, jeigu visa tai Jums atrodys kažkur jau girdėta, netgi kalbėta. Bet Verbų sekmadienio vakarą Ignalinos bažnyčioje leidote suprasti, kad kūryba yra gyva. Ji vyksta čia pat ir dabar. Iš tiesos ir Dievo dvasios. Iš žodžių, iš darbų ir iš to nelemto skausmo, kuris, atrodydamas kaip purvas, nori atlikti ugnies darbus.

Ačiū už tai, kad padrąsinote suvokti teatrą kaip kūrybą, o ne kaip visiems patogių iliuzijų gamyklą. Tikrai, gyvenimui reikia teisingos interpretacijos. Kitaip jis pasius. Pradės rinktis patogias kaukes ir sudirbs savo savininko egzistencijos taurumą.

Ir dar ačiū Jums, Aleksai, už žodžius: „nepamirškite, kad Jėzus Jus tikrai myli!". Amžinoj mūsų gyvenimo Gavėnioj jie tiesiog pasimeta. Neatsimenam jų. Galbūt dėl to, kad suvokus, kad Jėzus mus tikrai myli, kažkaip nejauku pasidaro... Tarsi per prievartą tampi atsakingas už kiekvieną ištartą piktą žodį, kaltinimą, tingėjimą, patologinį laiko neturėjimą, aroganciją, nemeilę... Nes Jėzus visa tai mato, bet vis tiek myli... O mes... būna, kad ir nieko nemylim. Net ir savęs. O tada ir nieko matyt nenorim, net Jėzaus.

... tą Verbų vakarą mūsų parapiją aplankė žmogus su senu lagaminu, pilnu visokių daiktų. Žmogus pasirausė lagamine, nusišypsojo ir ištraukė... viltį. Padovanojo ją mums tardamas vienos istorijos, kurią neseniai perskaitė, žodžius: „kiekvieną dieną vis iš naujo, iš naujo, iš naujo"...

Ieva Čičelytė