Laima lanko bažnyčią. Laima dalyvauja šv. Mišiose. Per Mišias Laima skaito ištraukas iš šv. Rašto... Kas Laimai iš viso to? musuparapija.lt uždavė keletą klausimų Laimai Urbanavičiūtei.
Man tai galimybė, proga, dovana (nesvarbu kaip tai pavadintum), tiesiog šansas pajusti Viešpaties artumą.

Ar tai viskas, ko gali norėti devyniolikmetė abiturientė?
Aišku, kad tai ne viskas. Kaip ir visi, tų norų turiu begalybę. Šiuo metu noriu sėkmingai pabaigti mokyklą, įstoti į širdžiai mielą kryptį ir daryti tai, ko man norisi: keliauti, pažinti vietas ir žmones. Imti iš gyvenimo tai, ką man jis duoda.

Kiek tau buvo metų, kai supratai, kad Dievas yra?
Turbūt negalėčiau išskirti konkretaus amžiaus, kad, tarkim, būdama 13 ar 14 metų supratau tai. Tai vyko tolygiai ir palaipsniui. Dar ir dabar nesu 100 procentų tikra, matyt ta abejonė visada liks, bet tiesiog su kiekviena diena bandai užpildyt tuos "netikėjimo" plyšius.

Kaip tavo pažiūras vertina tavo bendraamžiai? Ar nekyla religinio turinio diskusijų?
Diskusijų nekyla. Galbūt dar nesam tam pakankamai subrendę. O mano pažiūros vertinamos teigiamai. Visi žino, kad einu į bažnyčią, kad domiuosi ta (bažnytine) veikla, kad su mokytoja Laima, dalyvaujame įvairiuose katalikams skirtuose renginiuose... Dėl viso to niekas pernelyg nesuka galvos nei sau, nei man. Bendraamžių ir draugų būryje esu lygiai tokia pati Laima kaip ir visi kiti.

Ar yra tekę ginti savo tikėjimą?
Ne, tikrai neteko. Iš dalies dėl to džiaugiuosi. Nežinau ar turėčiau pakankamai argumentų ir drąsos. Nors jei būtų tokia situacija, tai bandyčiau, jeigu Dievo valia...

Ar sunkus yra mūsų tikėjimas? Ar daug turi atsisakyti, kad būtum doras katalikas?
Pats tikėjimas vienareikšmiškai gal nėra sunkus arba lengvas, galbūt daugiau sunkus yra tas kelias vedantis iki tikėjimo. Dėl to daug ar mažai, aš vėlgi nežinau. Vienam gali būt daug, kitam - visai mažai. Asmeniškai aš manau, kad viskas, ko atsisakai, nėra daug, palyginus su tuo, ką tau gali duoti Viešpats.

Kalbėjai apie "netikėjimo plyšius". Kas tai? Kaip išgyveni?
Tai ta abejonė vis išlendanti kažkur iš giliai. Visas tikėjimas yra paremtas tuo, kad turi tikėti nematęs, nepačiupinėjęs, o tai mums - žmogiškoms būtybėms, yra tikrai nelengva. Mane dažnai užplūsta dvejonė, ir tikrai ne viena, bet tai praeina, ir ne be Viešpaties įsikišimo.

Ar jauti, kad Dievas tau kalba?
Turbūt daugeliui tai atrodo neįmanoma, nesuvokiama ir apskritai gal net mistiška. Ilgą laiką pati to nejaučiau (o gal nenorėjau pajausti), bet laikui bėgant ateina suvokimas, kad jokios magijos tame nėra. Taip, Dievas kalba. Jis kalba per žmones, per įvykius, per kasdienius dalykus.

Kaip atskiri Dievo veikimą ir atsitiktinumą?
Čia "slidus" dalykas. Iš tikrųjų būna taip, kad dažnai atrodo, jog tai tik sutapimas arba šiaip atsitiktinumas, bet kai į viską pasižiūri kitu kampu, suvoki, kad tai būtų pernelyg didelis sutapimas. Trumpai tariant, arba jauti tai širdimi, arba ne.

Praėjusią vasarą dvi savaites užtrukai piligriminėje kelionėje po Europą. Ko ieškojai ir ką radai?
Ištiesų važiavau, kaip į eilinę kelionę po nematytas šalis. Pernelyg nesigilinau ir neteikiau didelės reikšmės, kad tai yra piligriminė kelionė. Kelionės tikslas buvo pailsėti, atitrūkti nuo rutinos, tų pačių vietų bei veidų. Nemeluosiu, visa tai man pavyko. Na, o dabar, kai kelionė jau pasibaigus, imu suvokti, kiek daug man ji davė. Pajutau, ką iš tiesų reiškia bendrystė, kas yra Viešpaties šlovinimas ir kaip gera patirti Jo dovanas kasdien, drauge su visais.