Žavią, visada besišypsančią garbanę dažnai pamatysi su fotoaparatu. Net ir per Mišias. Tai Indrė Valėnaitė...

...menininkė iš prigimimo?
Pirmiausiai, atsakant į šį klausimą, manau, reikėtų apibrėžti menininko sąvoką, kadangi vieniems menininkas - chaotiška asmenybė, paskendusi savo idėjose, išsiblaškiusi, kurianti taip, jog nesvarbu nei oras, nei miegas, nei maistas. Kitiems - tai tiesiog žmogus, turintis daug idėjų ir jas realizuojantis, taip pat žmogus, kurio pasaulėžiūra įvairiapusė, mąstymas - netipinis. Menininkas išsiskiria iš "visuomenės bandos".
Mano gyvenime menas užima svarbią vietą: lankau keramikos būrelį, visada esu pilna minčių, kurias norėčiau įgyvendinti, domiuosi fotografija...

Ką fotografuoji dažniausiai? Ar yra temų, kurių vengi arba nemėgsti?
Paklausta tokio klausimo susimąstau. Pervertus nuotraukas, turbūt dažniausiai galima rasti gamtos vaizdų: nebūtinai peizažų, bet ir atskirų fragmentų. Neseniai pradėjau fotografuoti juostiniu fotoaparatu, taip pat ėmiau daugiau fotografuoti žmones, miesto gyvenimą, nesurežisuotus vaizdus. Emocionaliausi kadrai tie, kurie užfiksuoti nepozuojant, tiesiog ekspromtu.

Nufotografuoti... Dievą... sutiktum?
Dievą? Nufotografuoti? Iš tikrųjų manau, jog nesutikčiau. Juk tada nebeliktų jokios Dievo paslapties, visa tai vienaip ar kitaip sugriūtų.

Ką tau reiškia komplimentai ir kritika? Kas lengviau?
Komplimentai - gerai. Kritika - dar geriau. Jos labiausiai ir noriu sulaukti. Juk nebebūtų akstino tobulėti, jeigu visą laiką girdėtume tik "kaip tu gražiai pieši, kaip gražiai dainuoji, kaip grakščiai vaikštai, kaip taisyklingai kvėpuoji..." . Na, o kritika - tobulinimosi kelias, man ji - svarbiausia.

Kas dar tau teikia džiaugsmo?
Džiaugsmo? Kasdien esu laiminga, kad gyvenu, kad turiu tai, ką turiu - mylimus ir mylinčius tėvelius, brolį ir sesę, namus, draugus, galimybes tobulėti...
Džiaugiuosi kasdien gaunamomis gyvenimo pamokomis, nes tik per jas galima suprasti gyvenimą.

Dirbai su mūsų parapijos vaikais. Kaip atsiradai Ignalinos bažnyčioje ir kaip tapai viena tų, kurie savo laiką dovanoja kitiems ?
Darbas su vaikais - vienos geriausių mano praleistų akimirkų bažnyčios veikloje. Mes ruošėme juos Pirmajai komunijai, kartu žaisdavome žaidimus, giedodavome, kalbėdavomės... Buvo (ir yra) taip gera, kai eidamas per miestą išgirsti vaikišką balsą tau šaukiant: "Indreeee, laaabasss!"
Mano įsitraukimas į bažnyčios veiklą vyko palaipsniui, savaime ir neplanuotai. Tiesiog kartą dalyvavau susikaupimo vakare, kuris mano paliko tokį didelį įspūdį! Nuo tada viskas ir prasidėjo. Darbas su vaikais, susitikimai su įvairiais žmonėmis, giedojimas chore...

Šį rudenį dalyvavau piligriminiame žygyje į Šiluvą kaip savanorė. Tai buvo dar viena neapsakoma patirtis. "Kartą paragavęs negali sustoti"? Tik taip galiu apibūdinti savanorystę, dar vieną nuostabų dalyką, atrastą šiame pasaulyje.

Ignalinoje taip pat veikia Ateitininkų Prano Dovydaičio kuopa "Ežerų vaikai", į kurios veiklą taip pat įsitraukiau. Kasmet važiuojame į Ateitininkų savaitgalius Vilniuje, renkamės kartu pasėdėti, pakalbėti. Šiemet šventėme mūsų kuopos 10-metį.

Grįžtant prie bažnytinės veiklos, nežinau, kaip galėčiau gyventi be jos, visa tai tapo mano gyvenimo dalimi, ir, galiu pasakyti, jog nuostabia gyvenimo dalimi.

Ką tau reiškia bendruomenė?
Be bendruomenės nebūtų nieko. Kadangi vienas žmogus, nors truputį ir gali, tačiau labai nedaug. Turbūt kiekvienas parapijietis žino apie mūsų parapijoje veikiančią "Atgaivink" programą. Ir kasdien vis labiau matosi šio ilgo ir nuoseklaus darbo vaisiai. Žmonių supratimas keičiasi, bažnyčia atgyja, jaučiama bendrystė! O tai yra labai svarbu, melstis visiems kartu, būti kartu, giedoti kartu, juk tam ir ateiname į bažnyčią, o ne piktai apžiūrinėti vienas kitą. Kai visiems drauge susikabinus už rankų, visų lūpos tyliai sušnabžda "Tėve mūsų", kai šalia esančio ranka spusteli tavąją palinkėdama ramybės, kai susikaupęs giedi "Dieve, parodyk man kelią..", būtent tada visu vidumi jauti, kaip gera gyventi bendruomenėje.

Ar lengva likti savimi, būnant įvairiausių žmonių draugijoje?
Daug bendraamžių, sužinoję, jog užsiimu krikščioniška veikla, tik keistai nusišypso, kiti nulydi replikomis, dar kiti pasišaipo, tačiau, žinoma, yra ir bendraminčių, kurie palaiko.
Daugiausia palaikančiųjų sutinku įvairiuose krikščioniškuose renginiuose, kadangi į juos renkasi ieškantieji Dievo. Grįžusi iš tokių renginių jaučiuosi pasikrovusi daug daug geros energijos, kuria tiesiog švyčiu pora savaičių. Tačiau diena iš dienos būnant tarp kitaip mąstančių ar netgi ignoruojančių kriščionybę žmonių, visa tai po truputį blėsta...

Kaip manai, tiesa, kad pažinsi žmogų, pažinęs jo draugus? Ką gali pasakyti apie savo draugus?
Manau, jog tavo draugai negali visiškai atspindėti tavęs. Kadangi iš išorės žmogus atrodo vienaip, tačiau pabendravęs ir įsigilinęs, atrandi daug įdomių ir gerų savybių. Visi mes esame geri žmonės, tik galbūt, kartais, sugundyti velnio, blogai elgiamės. Kaip V.Gėtė yra pasakęs: "...deja, dvi sielos manyje gyvena...". Kiekviename iš mūsų yra dvi pusės. Tačiau tik nuo pačių priklauso, kurią labiau plėtosime. Todėl tie, kurie sako "parodyk man savo draugus, ir aš pasakysiu, koks tu", nėra iki galo teisūs. Mano draugai - nuostabūs žmonės. Žmonės, kurių mąstymas gilesnis. Žmonės, kurie gyvena nuoširdžiai. Žmonės, su kuriais bendraudama atrandu daug naujo.

Jaunam ir tikinčiam žmogui gyventi lengviau negu jaunam, kuris netiki?
Gyvendamas, o ypač būdamas jaunas, dar tik ieškodamas gyvenimo "pilnatvės viduriuko", žmogus TURI į kažką tikėti. Daugelis blaškosi, ieško įvairių alternatyvų, kol pagaliau prieina prie to, kas priimtiniausia. Iš savo patirties galiu pasakyti, jog kai man būna bloga ir jaučiu, kad gyvenime kažkas klostosi negerai, lekiu į bažnyčią, pabūnu su Dievu, ir, patikėkite, išeinu iš bažnyčios į gyvenimą žvelgdama vėl šviesiomis akimis. Todėl nebijokime, ieškokime kelio, kuris būtų paženklintas Dievo vardu.

Ačiū už pokalbį!

Ieva Čičelytė