|
| |
|
|
 |
Kalėdų liturginių slėpinių šventimo
Bažnyčia įžengia į eilinį liturginį laiką.
Tiesa,
žodis „eilinis" gali ir klaidinti. Bažnyčios laikas, vertinamas šio pasaulio
masteliu, yra iš esmės „neeilinis". Bažnyčios laiką matuojame ne metų laikų ar
darbo - atostogų kaitos, bet liturginių švenčių ir iškilmių ritmu. Tai -
šventas laikas. Bažnyčia nepaliaujamai švenčia Dievo, kuris tapo Kūnu,
šventumą. Šiuo laiku krikštu į Kristaus kūną įskiepytas žmogus yra vis labiau
Šventosios Dvasios pašventinimas ir šiame kūne būdamas supanašėja su Dievu.
Be abejonės, šis
„pokalėdinis", t.y. liturginis laikas po Viešpaties apsireiškimo, yra
persmelktas Viešpaties dievystės atradimo džiugesiu.
Pokalėdinis laikas užsibaigia kitos liturginės iškilmės nuojautos
pradžia ir kartu naujo dvasinio siekinio įsivardijimu - „iki Kančios laiko".
Šiuo liturginiu laikotarpiu jau smelkiasi į krikščionio sielą Kristaus kančios
nuojauta, kuri parengia žmogų dykumai arba gavėjimui. Ikigavėniniu laiku
tikintysis susivokia rūpestyje, kurį dieviškoji malonė spręs Gavėnios ir, galų
gale, Prisikėlimo iškilmės šventimu.
Taigi Bažnyčia nuolat ir
nepaliaujamai švenčia Dievo šventumo paslaptį, kurią Viešpats dovanoja matomais
šventais ženklais - sakramentais.
Sakramentų
šventimas ir visa liturgija, atspindi amžinybę ir pašventina žmonių laiką.
Liturgija pasaulio kintamybei nepriklauso. Nes nekinta nei Dievas, kuris
liturgijoje save dovanoja, nei Dievo sukurta žmogaus prigimtis, kuri
dieviškosios liturgijos metu yra šventinama. Kinta tik prigimtinės nuodėmės
sužaloti, nepriklausomybės nuo Dievo ieškantys, nuolat atsinaujinančio
"naujumo" reikalaujantys ir žmogų sąlygojantys savęs supratimo instinktai.
Todėl Dievo savastį perduodanti
Apaštalinė Tradicija, pilnutinai išlaikyta Romos katalikų bažnyčioje, negali
būti pavaldi jokiai kintamai laikinybei, t.y. valdžiai arba laikiniems žmonių
nuostatoms bei madoms.
Nuolat
girdime priekaištus, kad Bažnyčia nėra moderni ir vis dar neleidžia daryti
kažką, kas pasaulyje jau tapo norma, pvz., kontracepcija, abortai, vienos
lyties asmenų poravimasis. Nėra lengva Bažnyčios hierarchams ir paprastiems
tikintiesiems, kuriems dažnai trūksta elementaraus tikėjimo supratimo,
atlaikyti juos niekinantį spaudimą. Trokštame laimės ir ramybės kaip ir visi žmonės.
Tad, kaip ir dauguma žmonių, pasidavę minios spaudimui, dažnai pasirenkame
neįvardintų prodiuserių ir gyvenimo stiliaus kalvių nukaltas "laimingo"
gyvenimo formules.
Pasauliečių minios įpročiai yra
galinga jėga, paveikianti ir įšventintuosius Dievo Žodžio skelbėjus.
Kartais
nežinai, ar skelbiamas amžinas ir nekintantis Dievas, ar kalbama apie draugelį,
vardu Jėzus, kuris tiek gailestingas ir savas, kad viską leidžia ir viską
atleidžia. Jokių įsipareigojimų! Mūsų susitikimai su Dievu liturgijoje dažnai
tampa panašūs į malonų visuomeninio klubo susibėgimą ir neįpareigojantį
pasikalbėjimą apie „kažką". Ar dažnai girdime apie kasdienį dalyvavimą Kryžiaus
aukoje - krikščionio gyvenimo pamatą?! Nepatogu, nemadinga, neįdomu ... per
sunku.
Eilinis arba šventasis laikas
prasideda priminimu, kad pakrikštytieji yra gyvi Dievo artumu pačioje žmogaus širdyje.
Vyro
ir moters, sukurtų pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1,27),
ištikimybės santykis atspindi šią nepakartojamą paslaptį. Vyras dovanoja save
moteriai, ir moteris nešioja vyrą savyje. Taip ir Bažnyčia savyje nešioja Dievo
šventumą - pačią Dievo savastį: „tu būsi vadinama „Ji mano žavesys", o tavoji
šalis - „Ištekėjusia", nes VIEŠPATS tavimi žavisi" (Iz 62,4).
Šis
Krikštu per apaštalinę Tradiciją dovanojamas šventumo raištis yra krikščionių
tapatumo, krikščionių kaip vienos Bažnyčios ryšio su Dievu ir paties Dievo
esmė. „Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse" (Jn
17,21), - už savo Sužadėtinę Tėvą meldžia Sūnus. Taigi Tėvo ir Sūnaus vienybės
raištis - Meilės Dvasia - yra ir krikščionių vienybės raištis ir pati Bažnyčios
savastis.
Kun.
Eigantas Rudokas |
|
| |
|
|
| |
Prenumeruok naujienas !!
|
|
 |
|
Skelbimas |
|
|
|
| |
Klauskite |
|
|
|
| |
Dėkojame |
|
|
|
|
|
|
Dienos skaitiniai |
 |
|
|
