Šventajame Rašte nerašoma, kaip Jėzus prisikėlė. Šis įvykis neturėjo liudininkų ir toliau tebėra slėpinys. Per Kalėdas šis egzaminas paprastesnis – kiekvienai motinai su kūdikiu ant rankų duota malonė atspindėti Dievo gimimo slėpinį. O kas įrodys, kad numirėlis gali atgyti, vaikščioti, kalbėti, valgyti? Nuo mūsų velykinių varpų juk neatsiveria kapų duobės. Tačiau tai, ką mokiniai patyrė per keturiasdešimt dienų, bendraudami su prisikėlusiu Viešpačiu, buvo taip įtikinama, kad tuo remiasi visa krikščionybė.

Mokiniams Velykos prasidėjo nuo tuščio kapo. Lietuvoje jau metai laiko, kaip pandemija. Net bažnyčios, kurios yra Viešpaties buveinės – uždarytos, apribotos, tuščios. Ir karantino metu girdime draudimus neiti į viešas pamaldas, tai tarsi angelo nuo kapo balsas, sakantis: Jo ten nėra… Jis prisikėlė! Ir jau atėjus antroms karantininėms Velykoms, suprantu, matau ir jaučiu iš žmonių užsidegimo, kad Jėzus gyvas. Jei nebūtų Jo gyvybės žmonėse, nejaustum gyvenimo džiaugsmo ir ugnies…

Jėzaus prisikėlimas nėra praeities įvykis. Tai dabarties ir ateities tikrovė. Prisikėlęs Viešpats šiandien gyvas savo Dvasia. Jis moko, gydo ir įkvepia. Ir turi galingą įtaką daugelio žmonių širdims. Todėl jokie gyvenimo išbandymai nebaisūs, kai sielos širdimi ištari: JIS GYVAS!