Pakartoto Įstatymo knyga (Įst 26,4-10)
Kunigui paėmus iš tavo rankos pintinę ir padėjus ją priešais VIEŠPATIES, tavo Dievo, aukurą, tu kalbėsi VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje: ‘Mano protėvis buvo klajoklis aramietis, kuris nuėjo į Egiptą su maža šeimyna, gyveno ten kaip ateivis ir išaugo į didžią tautą, stiprią ir gausingą. Egiptiečiai elgėsi su mumis žiauriai ir engė mus, užkraudami mums eiti sunkų lažą. Mes šaukėmės VIEŠPATIES, savo protėvių Dievo; VIEŠPATS išgirdo mūsų balsą ir pažvelgė į mūsų kančią, vargus ir priespaudą. VIEŠPATS išvedė mus iš Egipto galingu kumščiu ir pakelta ranka – su klaiką keliančia galybe, su ženklais ir nuostabiais darbais. Jis įvedė mus į šią vietą ir davė mums šį kraštą – kraštą, tekantį pienu ir medumi. Todėl aš dabar aukoju pirmienas dirvų, kurias tu, VIEŠPATIE, man esi davęs’. Paliksi pintinę VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje ir sukniubsi prieš VIEŠPATĮ, savo Dievą.
šv. Ap. Pauliaus laiškas Romiečiams (Rom 10,8-13)
Bet ką jis sako? – Arti tavęs žodis: jis tavo burnoje ir tavo širdyje, – tai reiškia mūsų skelbiamą tikėjimo žodį. Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą. Raštas juk sako: Kas tik jį tiki, neliks sugėdintas. Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turįs turtų visiems, kurie jo šaukiasi: Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.
Evangelija pagal Luką (Lk 4,1-13)
Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas. Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona“. Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!“
Tada velnias, pavėdėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“. O Jėzus jam atsakė: „Parašyta:
Viešpatį, savo Dievą, tegarbink
ir jam vienam tetarnauk!“
Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta:
Jis palieps savo angelams sergėti tave ir dar:
Jie nešios tave ant rankų,
kad neužsigautum kojos į akmenį“.
Jėzus jam atkirto: „Pasakyta:
Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“
Visokius gundymus baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko.