Išminties knyga (Išm 18,6-9)
Apie tą naktį mūsų protėviams buvo pranešta iš anksto, kad, tikėdami gautais pažadais, būtų drąsūs. Tavo tauta laukė teisiųjų išgelbėjimo ir savo priešų žūties. Juk kuo baudei mūsų priešus, tuo mus šaukei prie savęs ir mus pagerbei. Juk pamaldūs gerų žmonių vaikai slapčia atnašavo aukas ir vieningai įsipareigojo dieviškajam įstatymui, kad šventieji dalytųsi ir palaima, ir pavojumi lygiai, pirma pagiedoję protėvių šlovės giesmes.
Laiškas Žydams (Žyd 11,1-2.8-19)
Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome. Per jį protėviai gavo gerą liudijimą. Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sukurti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima.
Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs. Tikėdamas jis apsigyveno pažadėtoje žemėje, tarytum svetimoje, įsikūręs palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais. Mat jis laukė miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas. Tikėdama ir pati Sara – nevaisinga ir nebe to amžiaus – gavo galią susilaukti palikuonio, nes pasitikėjo tuo, kuris buvo davęs pažadą. Ir todėl iš vieno vyro, ir dar apmirusio, gimė palikuonys, gausūs tartum dangaus žvaigždės ir nesuskaitomi kaip jūros pakrantės smiltys.
Jie visi mirė tvirtai tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami, sveikindami ir išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir ateiviai. Taip kalbėdami, jie duoda suprasti, jog ieško tėvynės. Jeigu jie būtų minėję aną, iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal. Bet dabar jie troško geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl nėra Dievui negarbės vadintis jų Dievu: jis prirengė jiems Miestą!
Tikėdamas Abraomas atnašavo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis ryžosi paaukoti net viengimį sūnų, – jis, kuris buvo gavęs pažadus, kuriam buvo pasakyta: Tau bus duoti palikuonys iš Izaoko. Jis suprato, kad Dievui įmanoma prikelti net mirusius, ir todėl atgavo sūnų kaip įvaizdį.
Evangelija pagal Luką Lk 12,32-48)
Jėzus kalbėjo savo mokiniams: Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!“
„Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės.
Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“.
„Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų. Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems. Jeigu jis sugrįžtų antrosios ar trečiosios nakties sargybos metu ir rastų juos budinčius, laimingi jie! Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, neleistų jam įsilaužti į savo namus. Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“.
Tuomet Petras paklausė: „Viešpatie, ar šį palyginimą pasakei tik mums, ar visiems?“ Viešpats atsakė: „Kas yra tas ištikimas ir sumanus užvaizdas, kurį šeimininkas paskirs vadovauti šeimynai ir deramu laiku ją maitinti? Laimingas tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras taip darantį. Sakau jums tiesą: jis paskirs jį valdyti visų savo turtų. Bet jeigu anas tarnas pasakys pats sau: ‘Mano šeimininkas neskuba grįžti’ ir ims mušti tarnus bei tarnaites, valgyti, gerti ir girtuokliauti, tai to tarno šeimininkas sugrįš vieną gražią dieną, kai jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nė manyti nemano. Jis žiauriai nubaus jį, ir jam teks neištikimųjų likimas.
Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas. O kuris nežino [šeimininko valios], kad ir baustinai pasielgęs, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“.