Pirmasis skaitinys (Pr 15, 5–12. 17–18)
Išsivedė Dievas Abramą laukan ir tarė: „Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei tik įstengsi jas suskaityti“. Ir jam pasakė: „Tokie skaitingi bus tavo palikuonys“. Abramas tikėjo Viešpačiu, ir tai jam Viešpats įskaitė teisuman.
Jis tarė jam: „Aš esu Viešpats, kuris tave išvedžiau iš Chaldėjos Uro, kad tau atiduočiau turėti šį kraštą“.
Abramas paklausė: „Viešpatie, mano Dieve, iš ko man suprasti, kad jį nuosavybėn aš gaunu?“
Jam Viešpats atsakė: „Paskirk man trimetę karvę, trimetę ožką, trimetį aviną, taipogi purplelį ir balandžiuką“.
Visus tuos gyvulius Abramas papjovė, perkirto perpus ir puses išdėstė vieną prieš kitą; paukščių tačiau nedalijo. Tuomet skerdieną užpuolė plėšrieji paukščiai, bet juos Abramas nuvaikė. Saulėlydžiu Abramui užėjo alpumas, jį apėmė didelė, klaiki baimė.
Nusileido saulė ir gūdžiai sutemo. Staiga atsirado rūkstanti krosnis ir liepsnojantis deglas, kuriuodu perėjo tarp padalytos skerdienos. Anądien Viešpats sudarė su Abramu štai tokią sandorą: „Aš tavo palikuonims atiduosiu šį kraštą nuo Egipto upės iki didžiosios upės – Eufrato“.
Atliepiamoji psalmė (Ps 26, 1. 7–9. 13–14)
- – Viešpats – mano šviesa, Gelbėtojas mano.
Viešpats – mano šviesa, Gelbėtojas mano:
ko man bijotis?
Viešpats gina mano gyvybę: ko man drebėti? – P.
Tu, Dieve, išgirsk mano balso šaukimą,
būk man maloningas, mane išklausyki.
Apie tave širdis man byloja: „Tu jo veido ieškoki“.
Tavo, Viešpatie, veido aš ieškau. – P.
Nuo manęs savo veido neslėpki,
savojo tarno rūsčiai šalin nevaryki.
Tu mano pagalba – manęs neatmeski,
manęs nepaliki, o Dieve, Gelbėtojau mano! – P.
Tikiuos pamatyti Viešpaties gėrį
toje šalyje, kur gyvybė.
Tu Viešpaties lauki ir vyriškai elkis,
turėk tvirtą širdį, Viešpačiu remkis! – P.
Antrasis skaitinys (Fil 3, (17–19). 20 – 4, 1)
Broliai!
Visi būkite mano sekėjai ir žiūrėkite į tuos, kurie elgiasi pagal mūsų pavyzdį. Daugelis – apie juos aš ne kartą esu jums kalbėjęs ir dabar su ašaromis kalbu – elgiasi, kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas – pražūtis, jų dievas – pilvas, ir jų garbė – gėda. Jie temąsto apie žemės daiktus.
Tuo tarpu mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia.
Taigi, mano broliai, mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano džiaugsme ir mano vainike, – tvirtai stovėkite Viešpatyje, mylimieji!
Posmelis prieš Evangeliją (plg. Mt 17, 5)
Iš spindinčio debesies pasigirdo Tėvo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“
Evangelija (Lk 9, 28b–36)
Jėzus pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda visiškai pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie atrodė spindulingi ir kalbėjo apie Jėzaus gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje. Petras ir jo draugai buvo apimti miego. Išbudę jie pamatė jo spindėjimą ir stovinčius šalia jo du vyrus.
Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, kaip gera mums čia! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką kalbąs. Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando.
O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas.
O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą.