Antroji Kronikų knyga ( 2 Kr 36,14-16.19-23)
Panašiai visi Judo didžiūnai, kunigai ir žmonės darė vis daugiau nusižengimų, sekdami bjauriaisiais tautų papročais. Jie subjaurojo VIEŠPATIES Namus, kuriuos jis buvo pašventinęs Jeruzalėje.
VIEŠPATS, jų protėvių Dievas, siuntė jiems žodį per savo pasiuntinius kasdien be perstojo, nes jis gailėjosi savo žmonių ir savo buveinės. Bet jie išjuokdavo Dievo pasiuntinius, niekindami jo žodžius ir tyčiodamies iš jo pranašų, kol Dievo pyktis ant savo tautos virto tokiu įsiūčiu, kad nebeliko kitos išeities.
Dievo Namai buvo sudeginti, Jeruzalės sienos nugriautos, visi jos rūmai ugnies suryti ir visi brangūs daiktai sunaikinti. Kas išliko nuo kalavijo, tuos jis išvarė į tremtį Babilone. Ten jie tapo jo ir jo sūnų vergais, kol įsigalėjo persų karalystė, kad išsipildytų per Jeremiją ištartas VIEŠPATIES žodis, kol kraštas atsilygins už savo nešvęstus šabus: per septyniasdešimt metų jis laikysis šabo nuniokotame krašte.
Pirmaisiais Persijos karaliaus Kyro metais, kad būtų išsipildytas per Jeremiją tartas VIEŠPATIES žodis, VIEŠPATS įkvėpė Persijos karalių Kyrą visoje savo karalystėje žodžiu ir raštu paskelbti šį skelbimą: „Taip kalbėjo Persijos karalius Kyras: ‘VIEŠPATS, Dangaus Dievas, atidavė man visas žemės karalystes ir pavedė man pastatyti jam Namus Jeruzalėje, kuri yra Jude. Todėl tesileidžia į kelionę visi, kas priklauso jo tautai. Jų Dievas juos telydi!’“
šv. ap. Pauliaus laiškas Efeziečiams (Ef 2,4-10)
Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi, – jūs gi esate išgelbėti malone, – prikėlė ir pasodino danguje su Kristumi Jėzumi, kad ateinančiais amžiais beribį savo malonės lobį parodytų savo gerumu mums Kristuje Jėzuje. Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana; ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų. Mes esame jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.
Evangelija pagal Joną (Jn 3,14-21)
Jėzus kalbėjo:
Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“. – Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus. Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve.