Laiko ženklų išraiška – įžymios datos, jubiliejai, įvykiai, kelionės savaip nuspalvina žmogaus gyvenimą. Negatyvo prisodrintoje kasdienybėje žmogaus siela ilgisi sakralumo pakylėjančio viltį džiaugtis gyvenimo dovana. Tai šventųjų ir palaimintųjų gyvenimo liudijimai. 2017 m. birželio 25 d, arkivyskupas Teofilius Matulionis popiežiaus Pranciškaus įgaliotos Šventųjų skelbimo kongregacijos dekretu paskelbiamas palaimintuoju. Toks įvykis tikėjimo kelionėje nepalieka abejingų. Tai užburia noru pažinti, suprasti palaimintojo gyvenimą, jo tikėjimo patirtį… Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios klebono dekano kun. Vido Smagurausko paskatinti ir išlydėti rugpjūčio aštuonioliktą dieną išvykome į piligriminę kelionę link Kaišiadorių… Klebonas džiaugėsi, kad didysis autobusas pilnutėlis ir, kad į kvietimą kelionei atsiliepė ne tik ignaliniečiai, bet ir vidiškiečiai, ir linkmeniškiai… Kelionės vadovas Kun. Aleksandras supažindino su kelionės programa ir pakvietė rožinio maldai ir intencijų apmąstymui. Priminė piligrimystės istoriją, paminėjo, kuo skiriasi šiuolaikinis keliavimo būdas nuo pradinių kelionių į šventąsias vietas. Meldžiantis, dalinantis pamąstymais kelionė neprailgo. Nuotaika buvo puiki, nes maloniai ir atlaidžiai šypsojosi dangus iš sinoptikų prognozių…Kiekvienas su savo mintimis įžengėm į Kaišiadorių katedrą. Čia kriptoje buvo palaidoti vyskupas Kukta (1873-1942) ,1962 m. rugpjūčio 23 d. vyskupų kriptoje palaidojamas kalėjimų ir lagerių kryžiaus kelius nukeliavęs arkivyskupas Teofilius Matulionis. O dabar jo relikvijos gerbiamos šios šventovės Dievo Gailestingumo koplyčios altoriuje. Čia Kun. Aleksandras aukojo Šv. Mišias, kurių metu Viešpaties malonei pavedė Palaimintojo užtarimu piligrimų prašymus. Po Šv. Mišių medituodami tyloje savo prašymus turėjome galimybę prisiliesti prie relikvijų altoriaus. Katedros atstovas įteikė katedros antspaudu paženklintus piligrimų pasus ir Palaimintojo paveikslėlius. Galėjome įsigyti įvairių devacionalijų ir knygą „Susipažinkime – esu Teofilius“ –Užrašė Algirdas Jurevičius. Knygos viršelyje Teofiliaus Matulionio žodžiai pasakantys apie jo požiūrį į kunigo tarnystę: „Kai pamanai, koks geras ir gailestingas yra Viešpats: savuosius suranda miškuose, tundrose, vidurnaktį… Širdingai dėkui JamỊ Gerai sutvarkė Apvaizda, kad ir mus – brolius kunigus – atsiuntė ten, kur tikintieji, kur avys – ten ir ganytojai.“ Pritilę šventovės patirtimi tęsiame kelionę. Mūsų laukia Birštono sakralinis muziejus, kuris įsikūręs senoje klebonijoje, kurioje 1956-1958 m. gyveno palaimintasis Teofilis Matulaitis. Čia slapta buvo konsekruotas kardinolas Vincentas Sladkevičius. Muziejus lankytojams atvėrė duris 2000 m. gruodžio 12 d. Pastovios ekspozicijos autorius Lietuvos Dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys. Muziejuje 10 salių Mūsų daug, o muziejaus patalpos mažos… Muziejininkė su šypsena pataria nors akimirkai pajausti, kad dar ne tokį oro trūkumą ir nepatogumus turėjo patirti perpildytose kamerose politiniai kaliniai… Klausėmės pasakojimo ir pamatėme įvairių eksponatų: Teofiliaus Matulionio asmeninių daiktų, liturginių drabužių. Dvi salės skirtos Kardinolo Vincento Sladkevičiaus atminimui. Taip pat ekspozicijos skirtos Birštono bažnyčios istorijai, sakraliniam menui, XIX a lietuvių liaudies mažajai skulptūrai, liturginiams indams ir altoriaus reikmenims. II aukšte liturginių indų ekspozicijoje saugomas seniausias eksponatas 1619 m. Musninkų bažnyčios komuninė. Birštono bažnyčios salėje pristatoma istorija nuo medinės šv, Judo Tado bažnyčios 1909 m, iki dabartinės šv. Antano Paduviečio bažnyčios. Susipažinome su ekspozicija, kuri skirta Kun. Staugaičio Lietuvos Steigiamojo seimo nario Nepriklausomybės akto signataro ir aktyvaus to meto veikėjo atminimui. Išvykstančius iš Birštono lydėjo prie gatvės augančiuose medžiuose pasislėpusių koplytėlių angelų laiminimai…Saulelė kopė aukštyn, kelias kvietė tolyn… Įžengėme į Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią. Nuo altoriaus žvelgė į mus paauksuotais drabužiais pasipuošusi Dievo Motina, o žemiau ir šio paveikslo kopija apipinta praėjusių atlaidų vainikais. Tai ypatingas paveikslas Jį supa daugybė votų liudijančių gausybę stebuklingų išgijimų, kurie garsino paveikslą jau nuo XVI a. 1718 m. paveikslas buvo vainikuotas popiežiaus Klemenso XI atsiųstomis karūnomis suteikiant ligonių Uštarėjos titulą. Artėja 2018- ieji – Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos karūnavimo 300 metų sukaktis. Pagerbiant šį įvykį ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį nulieti du nuostabaus grožio ir garso varpai. Klausėmės jų skambėjimo lyg Viešpatie balso, primenančio kas esame ir kur keliaujame…Ypač džiugiai klausėmės mūsų žemiečio Kun. Rimo pasakojimo apie tarnystę šioje bažnyčioje, smagiai dalinomės bendrais prisiminimais. Kun. Rimas dėkojo, kad jo nepamiršome, kad apsilankėme ir pakvietė atvykti į Didžiuosius atlaidus rugsėjo mėnesį. Pateikė ir staigmeną – supažindino su aktyviai dalyvaujančiu šios bažnyčios parapijos veikloje Kun. Aleksandro broliu. Aptarinėjome jų panašumą ir, kad, jei būtų mūsų valia, padarytume jį taip pat kunigu…Pasimeldę ir pasidžiaugę naujomis patirtimis, neatsispyrėme ir Trakų kibinų vilionėms…Poilsio akimirka ir vėl į kelionę. Nustebino savo grožiu ir didybe Lentvario Viešpaties apsireiškimo Marijai bažnyčia. Lentvaris – mūsų Kun. Aleksandro gimtinė, o šioje šventovėje jį įšventino į kunigus. Bažnyčios unikalus interjeras. Bažnyčios atstovas pasakojo šventovės istoriją, kaip buvo vykdoma jos unikali puošyba. Susitikimą užbaigėme bendra malda. Saulelė riedėjo vakarop ir skubino grįžti į namus. Diena taip greit prabėgo, bet suteikė nepakartojamos džiaugsmingos patirties tikėjimo kelionėje ir palaimos mūsų gyvenimui. Taip šypsosi Dangus mūsų kasdienybei. Iki kitų piligriminių kelionių, suteikiančių galimybę geriau pažinti ir liudyti savo tikėjimą.
A.R.Rimšelienė
