Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia šiemet mini statybos 30 metų ir konsekracijos 20 metų jubiliejus. Kiekvieną gruodžio sekmadienį žmonės kviečiami į šventinius susitikimus. Gruodžio 15 dieną prieš šv. Mišias ant Advento vainiko buvo uždegta trečioji, rausva žvakė, simbolizuojanti džiaugsmą. Po Mišių įvyko trečiasis jubiliejinis renginys – Ignalinos kultūros ir sporto centro ansamblio „Iš širdies“ koncertas. Širdis atvėrė ir dvasią pakylėjo nuostabios dainos ir giesmės. O šeštadienį, gruodžio 14 d. vyko dvasinė konferencija su Vilniaus Pilaitės šv. Juozapo parapijos klebonu Ričardu Doveika. Po konferencijos svečias vedė Susitaikymo pamaldas ir aukojo šv. Mišios. Visos tądien surinktos parapijiečių aukos buvo skirtos Pilaitės bažnyčios statybai.
Klebonas R. Doveika konferenciją pradėjo labai gražia mintimi apie vertybes, kurios mūsų gyvenime yra tarsi stuburas ir pamatas, ant kurio laikosi visa. Vertybės turi būti nepajudinamos, o žmogus privalo nuolat atsiminti, kad jis yra Dievo kūrinys ir savo širdyje nešioja dievišką kibirkštį. Retoriškai klausdamas, kodėl statomos bažnyčios, tarp daugybės atsakymų dvasininkas atranda ir iškelia svarbiausią – dėl tabernakulio, kuris yra kiekvienos bažnyčios centras ir svarbiausia, švenčiausia vieta, Viešpaties apsireiškimo vieta. O bažnyčios sienos per ilgus metus tampa įmelstos ir ta šventumo aura apgaubia žmogų, nuramina, leidžia pajusti Dievo artumą. „Bažnyčioje mes tampame Dievo tauta“,– sako R. Doveika.
Daug kalbėta apie Advento, šv. Kalėdų laukimo ir pasirengimo joms laiką, kai prekybos centruose tik nuėmus Vėlinių žvakeles, išdėliojamos kalėdinės puošmenos ir žmonės gundomi nuolaidomis. Kaip svarbu tuomet išlaikyti sveiką protą ir netapti tų nuolaidų įkaitais, netapti žaliava. „Advento metas mus veda į šventes – žiebiamos eglutės, perkamos dovanos, vienos dekoracijos keičiamos kitomis. Kaip ir kiekvienais metais, stebiu, kaip verslas „pagauna“ pačią jautriausią mūsų tautos stygą – mes tampame nuolaidų įkaitais. Ar vėl atsiduosime šėlsmui, miniai dėl to, kad taip reikia, ar kažką padarysime tradiciškai, bet be turinio, tikėjimo, supratimo?“ – klausia R. Doveika, kviesdamas ieškoti daugiau.
„Šiandien pasiekėme tokį lygį, kad geidžiamiausios personos yra nuomonių formuotojai, kitaip – influenceriai. Jie šiandien yra pati paklausiausia prekė. Pagalvoji, kad sulaukei tam tikro amžiaus, turi gyvenimo patirties, bet, pasirodo, neturi savo nuomonės? O ką reiškia šiandien gyventi be nuomonės? Ar tai reiškia gyventi kaip visi? Verkti, nes tai yra mūsų tautos ženklas? Mes turime pripažinti, jog mėgstame verkšlenti. Mums tai patinka. Verkšlendami mes pridengiame pakankamai neblogai susitvarkytą gyvenimą. Bet viešai reikia verkšlenti, kaip sunku. Sunku gyventi parduotuvėse, kur vos pastumiame vežimėlius. Sunku, nes iš dešimčių duonos rūšių reikės vieną išsirinkti – o, kaip sudėtinga… Gal reikėtų influencerių paklausti? Nufotografuoti ir paklausti tautos nuomonės, ką pirkti, ką šiandien valgyti. Nes be savo nuomonės neturiu net ką valgyti“, – apie šių dienų realybės grimasa kalbėjo dvasininkas.
Kalbėta apie tikinčiojo žmogaus buvimą šiandieninėje visuomenėje ir apskritai apie tikėjimo ir religijos prasmę. Klebono teigimu, tikėjimo be religijos, be bendrystės negali būti. Jam juoką kelia išgirsti pasakymai, kad į bažnyčią eiti neverta, nes Dievas yra širdyje. Arba tikėjimas, kai išpažįstama, kad kažkas ten yra, kažkas turi būti… Klebono teigimu, šaindienos žmogus šiandien laikosi tradicijų, tačiau tradicijos be tikėjimo yra tuščios. „Mes skubame pirkti dovanas, tačiau užmirštame, kad verčiausios dovanos yra tos, į kurias mes įdedame truputėlį savęs“, todėl dažnai aplankymas, nuoširdus pasikalbėjimas, laiško parašytas yra geresnė dovana nei tą, kurią gali surasti prekybos centre.
„ Į Kalėdas aš žvelgiu kaip į pratrūkusią Dievo kantrybę. Ir nėra svarbu, kada švenčiame – ne data svarbiausia, o klausimas, ar tikime, kad jis, Kristus, gimė, ar ne. Data svarbi tik tuo, kad visus mus sutelkia. Ką sako tai, kad Kalėdas švenčiame remdamiesi tradicijomis, paskanintomis tam tikrais priedais? Pavyzdžiui, jeigu nori būti mados viršūnėje per šias Kalėdas, tai nepamiršk, kad šiemet jos rožinės. Kiek yra žmonių, tiek yra tiesų. Visi labai giname savo tiesas, savo teises, įsitikinimus. Tačiau kodėl žmonės šiandien nebesusikalba tarpusavyje? Dėl to, kad jie pametė tiesą. Ar galime prisiminti, kas yra tiesa? Juk dėl jos ir įvyksta Kalėdos. Tiesa esi tu. Turime sau priminti, kad aš nesu statistika, aš nesu minia, nesu masė, ne tauta ir ne valstybė. Pirmiausia aš – egzistuojanti tiesa, ir tame nėra jokio susireikšminimo, jokios arogancijos. Pasakyti, kad aš esu tiesa – tai paliudyti savo nuolankumą prieš save“, – tikina R. Doveika.
Jaudinančiai kalbėta apie tautą, kuri keikia savo artimą, keikia savo valstybę. To pasekmės ir gyvenimo be Dievo meilės rezultatas yra baisus: „Esame daugiausiai besiskirianti, daugiausiai besižudanti tauta… O juk badaujantys, mirštantys, išdraskytomis šeimomis, suluošintomis jaunystėmis, sudaužytomis svajonėmis lietuviai išvežti į Sibirą, gyvendami barakuose, apie tai negalvojo. Jie, gaudavę kelis šimtus gramų duonos, kurioje būdavo daugiau pjuvenų negu miltų, sugebėdavo atgnybti gabaliuką ir pasidaryti rožinį. Gulėdami ant narų barakuose, jie kalbėdavo rožinį už laisvą Lietuvą. Štai praėjo trys–keturios kartos, ir dabar mes per Kūčias valgysime ir keiksime Lietuvą, kalbėsime, kaip sunku šitame krašte gyventi. Ar neprisišauksime bėdos? Kalėdos ir kelia šitą klausimą. Ką reiškia šiandien sočiam prie stalo sėdėti ir keikti savo kraštą bei tikėtis, kad tau seksis? Prašau Jūsų – nieko nekeikite. Kiekvieną dieną pasakykite, kad šiandien nepamiršote mylėti“, – apibendrino dvasininkas linkėdamas visiems ramių švenčių.
Parengė Carito savanorė Lina
