Pirmasis skaitinys (Įst 4, 32–34. 39–40)
Prabilęs į tautą, Mozė kalbėjo:
„Nūnai prašyčiau pasiklausti apie praeities amžius, seniai prieš tave praėjusius, nuo tos dienos, kai Dievas sukūrė žmones žemėje, pasiteirauti nuo vieno dangaus krašto iki kito, ar įvyko kada nors toks didingas įvykis kaip šis, ar kada nors kas nors panašaus buvo girdėta? Ar girdėjo kokia nors tauta balsą Dievo, kalbančio iš ugnies, kaip tu kad girdėjai, ir yra išlikusi gyva? Ar koks nors dievas kada nors bandė eiti ir paimti sau tautą iš kitos tautos rykštėmis, ženklais ir stebuklais, karu, galingai pakelta ranka ir klaiką keliančiais darbais, kaip Viešpats, jūsų Dievas, kad padarė tau matant dėl jūsų Egipte?
Žinok tat šiandien ir dėkis į širdį, kad Viešpats yra Dievas ir aukštai, danguje, ir čia, žemėje, – nėra kito. Laikykis jo įstatų ir įsakymų, kuriuos duodu tau šiandien tavo labui ir tavo palikuonims po tavęs, idant ilgai gyventumei žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, duoda tau visam laikui“.
Atliepiamoji psalmė (Ps 32, 4–6. 9. 18–20. 22)
- Laiminga tauta, kuri savo Dievu Viešpatį laiko.
Viešpaties žodis teisingas,
tikras jo darbas kiekvienas.
Brangi jam teisė ir teisingumas,
o jo malonių pilna yra žemė. – P.
Dievo žodžiu dangus atsidaro,
ir jo dvelkimu – dangaus kareivijos.
Jisai tarė – ir tai pasidarė,
liepė – ir tai atsirado. – P.
Viešpaties akys žvelgia į tuos, kur jo bijo,
kurie tikisi jojo malonės.
Jis jų gyvybę nuo mirties saugo
ir bado metu pamaitina. – P.
Mes jo didžiai išsiilgę, –
jis mūsų rėmėjas ir skydas.
Viešpatie, būki tu mums gailestingas,
mes gi taip tavim tikim. – P.
Antrasis skaitinys (Rom 8, 14–17)
Broliai!
Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti.
Posmelis prieš evangeliją (Apr 1, 8)
- Aleliuja. – Garbė Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai –
Dievui, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis. – P. Aleliuja.
Evangelija (Mt 28, 16–20)
Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo:
„Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“.