Minint Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios jubiliejus buvo surengtas mokinių piešinių ir rašinių konkursas. Klebonas Vidas Smagurauskas dėkoja visiems piešusiems ir rašiusiems šeštokams, septintokams, aštuntokams ir vyresniems. Kiekvieno jų darbas – gražus prisidėjimas prie bažnyčios šventės, tarsi maža spindinti žvaigždutė bendrame parapijos gyvenime, darbelis Dievo garbei. Taigi ir šis konkursas tebus netradicinis, neskelbiant nugalėtojų, nes kiekvieno kūrinys unikalus, o ir ne visi mokiniai panoro paskelbti savo vardus.
Piešiniuose vaikai dažniausiai vaizduoja bažnyčios pastatą įvairiais metų laikais, išreiškia savo fantazijas, kaip atrodo Dangaus karalystė. Visi kūrinėliai yra eksponuojami bažnyčioje, specialiuose sieniniuose stendeliuose. Kadangi darbelių net kelios dešimtys, ekspozicija vis keičiama. Taigi kiekvienas norintis gali pasigrožėti. Na o rašiniuose vaikai išreiškia savo mintis, svajones, kalba apie maldą ir santykį su Dievu. Rašyti buvo pasiūlyta dviem temomis „Ką pasakyčiau Dievui, jei jį sutikčiau“ ir „Ką man reiškia bendruomenė, parapija“. Vieni labai nuoširdžiai rašo, kad Dievo paprašytų taikos, saugoti jų mylimus žmones ar gyvūnėlius, atleisti nuodėmes, klaustų, kodėl pasaulyje yra teik daug blogų dalykų. Kiti bando giliau pažvelgti į tikėjimo ir dieviškumo esmę. Kelios ištraukos iš rašinių:
„Tikėjimas, viltis ir meilė yra dieviškos dorybės, kurios veda artyn prie Dievo. Mes nuolatos kalbamės su Dievu, nors trumpa maldele ko nors prašome, dėkojame ir jaučiame, kad Dievas kažkur šalia. Malda mus suartina. Jei sutikčiau Dievą, tikriausiai jam padėkočiau už tai, kad išklausė visas mano maldas, prašymus ir atsiprašyčiau, kad esu suabejojusi tikėjimu, kad nebuvau doras žmogus, pridariau daug nuodėmių“.
„Jei sutikčiau Dievą, aš jam padėkočiau už tai, kad man suteikė gyvybę, kad davė tokią gerą mamą ir leido džiaugtis gyvenimu. Aš paprašyčiau, kad Dievas apsaugotų mano artimuosius, kad padėtų žmonėms susitvarkyti su visais išbandymais. Juk tai, kad Dievas siunčia išbandymus, reiškia, kad jis daro gera, ruošia mus ateičiai…“.
„Žmogui, kuris arčiau bažnyčios ir ją supančios aplinkos buvo atsidūręs tik ekskursijų ar koncertų metu, religija ir Dievas yra gana painios temos. Kaip pasimetęs žmogus, kuris užaugo dar labiaus pasimetusioje šeimoje, sutikusi Dievą, greičiausiai pasimesčiau. Žinoma, kiltų galybė klausimų ir emocijų. Vien mintis sutikti kažką, kas žino viską, ką tu kada nors darei ar galvojai, gąsdina. Tačiau susivokus, kokioje situacijoje atsidūriau, galbūt išlemenčiau keletą žodžių. Paklausčiau, kaip jis nusprendžia, kas gera, o kas nuodėmė, kas nutinka žmogui po mirties. Bandyčiau pabandyti padėkoti už visai neblogą gyvenimą. Nors nelaikau savęs religinga, Dievu vienaip ar kitaip tikiu. Tad neretai verčiu jį klausytis savo galvoje nuolat rėžiamų monologų. Manau, kad Dievą anksčiau ar vėliau vis tiek sutiksiu. Ar tai būtų Biblijoje aprašomas pomirtinis gyvenimas, ar, kaip pasakoja arti mirties atidūrę žmonės, šviesus tunelis. Tada jau bus matyti. Galbūt viskas vyks tik mano galvoje.“.
„Žmogui gali atrodyti baugi ir keista ta nežinomybė, gaubianti mirties ir žmogaus atsiradimo paslaptį. Bet Dievas, matyt, ne veltui neleidžia mums visko žinoti. Taip reikia, tai plano dalis. Ir apskritai, jei žmogus negeba suvokti savęs, tai kaip suvoks tokį didį dalyką kaip Dievas…“.
„Aš manau, kad bendruomenė yra grupė žmonių, kurie turi bendrus interesus, gerbia save ir vieni kitus, sugeba kalbėtis ir išvengti konfliktų, Deja, ne visos parapijos yra bendruomenės. Žmonės parapijose dažnai susvetimėję, negerbia vieni kitų, jims trūksta abipusio pasitikėjimo ir bendrystės jausmo. Žmonės neištiesia vieni kitiems pagalbos rankos, nors tai turėtų būti vienas iš pagrindinių bendruomenės principų.“
„Tikriausiai reikėtų daugiau pokalbių ir diskusijų, kad parapijose tarp žmonių atsirastų ryšys ir jos galėtų vadintis bendruomenėmis. Juk tikrose bendruomenėse žmonės yra artimi kaip draugai ar šeimos nariai, tuomet jie kartu gali pasiekti užsibrėžtų tikslų, nepaisant iškylančių sunkumų.“
„Svarbu, kad patys tikintieji, glaudžiai bendradarbiaudami su kunigais, gyvintų savo parapijos veidą. Man bendruomenė atskleidžia žmogaus grožį.“
Parengė Carito savanorė Lina
