VERBŲ PROCESIJA

Evangelija (Mt 21, 1–11)

Kai Jėzus su mokiniais prisiartino prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, Jėzus pasiuntė du mokinius, liepdamas: „Eikite į priešais esantį kaimą ir tuojau rasite pririštą asilą su asilaičiu. Atriškite ir atveskite juos man. O jeigu kas imtų dėl to teirautis, atsakykite: ‘Jų reikia Viešpačiui’, ir iš karto juos paleis“.
Tai įvyko, kad išsipildytų pranašo žodžiai: „Pasakykite Siono dukrai: štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus, jis joja ant asilės, lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio“.
Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzaus buvo įsakyta. Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, o Jėzus užsėdo ant viršaus. Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“
Jam įžengus į Jeruzalę, sujudo visas miestas ir klausinėjo: „Kas jis toksai?“ O minios kalbėjo: „Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto“.

MIŠIOS

Pirmasis skaitinys (Iz 50, 4–7)

Štai ką sako Dievo tarnas:
„Viešpats Dievas man davė iškalbų liežuvį, kad aš sugebėčiau meilingu žodžiu stiprinti nuvargusius. Kas rytą jis žadina mano ausis, kad lyg mokinys jo klausyčiaus. Viešpats Dievas atvėrė man ausį.
Aš nesigyniau, atgal nesitraukiau. Daviau savo nugarą mušantiems, atkišau savo žandenas raunantiems. Nenugręžiau veido nuo tų, kurie mane plūdo ir spjaudė.
Tačiau man padės Viešpats Dievas, todėl aš nebūsiu sugėdintas. Todėl nutaisau savo veidą kaip titnagas kietą; aš žinau, jog nebūsiu sugėdintas“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 21, 8–9. 17–20. 23–24)

  1. – O Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?

Kas mane mato, pašiepia,
vaiposi, kraipydami galvas:
„Viešpačiu pasitikėjo, tegu jis jį gelbi,
tegu išvaduoja, jeigu jį myli!“ – P.

Apspitęs mane žvėrių pulkas,
nedorėlių aibė aplink mane zuja.
Jie pervėrė mano rankas, mano kojas.
Galiu suskaičiuoti visus savo kaulus. – P.

Jie drabužius mano dalijas,
meta dėl mano apdaro burtą.
Bet, Viešpatie, tu nuo manęs nesišalink.
Tu, mano pagalba, skubėk man padėti. – P.

Tavąjį vardą garsinsiu broliams,
maldingų žmonių būryje tave girsiu.
Kurie Viešpaties bijot, teikit jam šlovę!
Garbinkit jį, visa Jokūbo ainija,
bijokite jo, visi Izraelio žmonės! – P.

Antrasis skaitinys (Fil 2, 6–11)

Kristus Jėzus, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.
Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „Jėzus Kristus yra Viešpats!“

Posmelis prieš Evangeliją (Fil 2, 8–9)

Dėl mūsų Kristus nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.
Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų.

Evangelija (Mt (26, 14–27, 10). 11–54. (55–66))

[ Vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė: „Ką man duosite, jeigu jį aš jums išduosiu?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių. Ir nuo to meto Judas ieškojo progos išduoti Jėzų.
Pirmąją Neraugintos Duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: „Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?“
Jis atsakė: „Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: ‘Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais’“. Mokiniai padarė, kaip buvo Jėzaus įsakyta, ir paruošė Velykų stalą.
Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių užėmė vietas prie stalo. Pradėjus valgyti, jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos“.
Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: „Nejaugi aš, Viešpatie?“
Jis atsakė: „Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti“.
Jo išdavėjas Judas paklausė: „Nejaugi aš, rabi?!“
Jis atsakė: „Taip, tu!“
Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, laimino ją, laužė ir davė mokiniams, sakydamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas – naujosios sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmių atleidimui. Ir sakau jums: nuo šiol aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje“.
Pagiedoję psalmes, jie išėjo į Alyvų kalną.
Tada Jėzus jiems kalbėjo: „Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: ‘Užgausiu piemenį, ir avių kaimenė išsisklaidys’. O kai prisikelsiu, aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją“.
Petras atsiliepė: „Jei net visi tavimi pasipiktintų, aš niekuomet nepasipiktinsiu!“
Jėzus jam tarė: „Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“.
Bet Petras tvirtino: „Jei man net reikėtų mirti kartu su tavimi, vis tiek aš tavęs neišsiginsiu!“ Taip kalbėjo ir visi mokiniai.
Netrukus Jėzus su jais atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane, ir tarė mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol aš ten nuėjęs melsiuos“.         Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. Tada tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi“.
Dar truputį paėjęs, Jėzus parpuolė kniūpsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“
Jis sugrįžo pas mokinius ir, radęs juos miegančius, tarė Petrui: „Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, kūnas silpnas“.
Ir vėl nuėjo antrą kartą ir meldėsi: „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia!“ Sugrįžęs vėl rado juos snaudžiančius – jų akys buvo mieguistos. Tuomet, palikęs juos, Jėzus dar kartą nuėjo ir trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais. Paskui grįžo pas mokinius ir tarė: „Jūs vis dar miegate ir ilsitės… Štai atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus bus atiduotas į nusidėjėlių rankas. Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat“.
Dar jam tebekalbant, štai pasirodė Judas, vienas iš Dvylikos, o su juo didelis būrys, ginkluotas kalavijais ir vėzdais, atsiųstas aukštųjų kunigų ir tautos seniūnų. Jo išdavėjas buvo nurodęs jiems ženklą, sakydamas: „Kurį pabučiuosiu, tai tas! Suimkite jį!“    Ir tuojau priėjęs prie Jėzaus, tarė: „Sveikas, rabi!“, ir pabučiavo jį.
O Jėzus jam tarė: „Bičiuli, ko atėjai?“ Tuomet jie pripuolę nutvėrė jį ir suėmė.
Ir štai vienas iš Jėzaus palydovų išsitraukė kalaviją, puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį. Bet Jėzus jam tarė: „Kišk kalaviją atgal į jo vietą, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, žus nuo kalavijo. Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bematant neatsiųstų man daugiau kaip dvylika legionų angelų? Bet kaipgi išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti?!
Tą valandą Jėzus tarė būriui: „Atėjote manęs suimti su kalavijais ir vėzdais, tarsi plėšiko. Aš kasdien sėdėjau šventykloje mokydamas, ir manęs nesuėmėte. Bet viskas šitaip dedasi, nes turi išsipildyti pranašų Raštai“.
Tada visi mokiniai, palikę jį, pabėgo.
Tie, kurie buvo suėmę Jėzų, nuvedė jį pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę Rašto aiškintojai ir seniūnai. Petras sekė jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų ir, įėjęs į kiemą, atsisėdo su tarnais pažiūrėti, kuo viskas baigsis.
Tuo tarpu aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo neteisingo parodymo prieš Jėzų, kad galėtų jį nuteisti mirti, tačiau nerado, nors daug buvo atėję neteisingų liudytojų. Pagaliau išėjo priekin du ir tarė: „Šitas yra sakęs: ‘Aš galiu sugriauti Dievo šventyklą ir per tris dienas ją vėl atstatyti’“.
Tada atsistojęs vyriausiasis kunigas paklausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?! Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas jam tarė: „Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus?!“
Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai. Bet aš jums sakau: jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!“
Tuomet vyriausiasis kunigas perplėšė savo drabužius ir sušuko: „Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regisi?“ jie atsakė: „Vertas mirties!“
Tuomet jie ėmė spjaudyti Jėzui į veidą ir daužyti kumščiais. Kiti mušė jį per veidą ir tyčiojosi: „Pranašauk mums, Mesijau, kas tave užgavo!“
Tuo tarpu Petras sėdėjo kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: „Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu“.
Bet jis išsigynė visų akivaizdoje: „Aš nežinau, ką tu sakai“.
Einantį link vartų, jį pastebėjo kita tarnaitė ir kalbėjo aplinkiniams: „Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu“.
Jis ir vėl išsigynė, prisiekdamas: „Aš nepažįstu to žmogaus!“
Po valandėlės prisiartino ten stovėjusieji ir sakė Petrui: „Tikrai tu vienas iš jų, nes ir tavo tarmė tave išduoda“.
Tuomet jie ėmė keiktis ir prisiekinėti: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ Ir tuojau pragydo gaidys. Tada Petras prisiminė Jėzaus žodžius: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Jis išėjo laukan ir graudžiai pravirko.
Rytui išaušus, visi aukštieji kunigai ir tautos seniūnai padarė sprendimą, kad Jėzus turįs būti nužudytas. Surišę nuvedė ir atidavė jį valdytojui Pilotui.
Kai išdavikas Judas pamatė, jog Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas, nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių ir tarė: „Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują“.
Tie atsakė: „Kas mums darbo? Tu žinokis!“ Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė.
Aukštieji kunigai paėmė sidabrinius ir kalbėjo: „Jų negalima dėti į šventyklos iždą, nes tai užmokestis už kraują“. Jie pasitarė ir už tuos pinigus nupirko puodžiaus dirvą ateiviams laidoti. Todėl ta dirva iki šios dienos vadinasi Kraujo dirva.
Taip išsipildė pranašo Jeremijo žodžiai: „Ir paėmė trisdešimt sidabrinių – įkainotojo kainą, už kurią buvo jį suderėję iš Izraelio vaikų,– ir atidavė juos už puodžiaus dirvą; taip man Viešpats buvo paskyręs“. ]
Jėzus stovėjo valdytojo akivaizdoje. Valdytojas jį klausė: „Ar tu esi žydų karalius?“
Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai“. Aukštųjų kunigų ir seniūnų skundžiamas, jis niekaip neatsiliepė.
Tuomet Pilotas paklausė: „Ar negirdi, kaip baisiai tave kaltina?“ Bet jis neatsakė nė į vieną kaltinimą ir tuo be galo nustebino valdytoją.
Šventės proga valdytojas buvo pratęs paleisti miniai vieną kalinį, kurio ji norėdavo. Tuomet jis turėjo garsų kalinį, vardu Barabą. Taigi, žmonėms susirinkus, Pilotas paklausė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau: Barabą ar Jėzų, vadinamą Mesiju?“     Mat jis žinojo, kad Jėzų jie buvo išdavę iš pavydo.
Pilotui sėdint teismo krasėje, jo žmona atsiuntė įspėjimą: „Nieko nedaryk šiam teisiamajam! Šiąnakt sapne aš labai dėl jo kentėjau“.
Aukštieji kunigai ir seniūnai sukurstė žmones, kad prašytų paleisti Barabą, o Jėzų pražudytų. Tuomet valdytojas jiems tarė:     „Katrą norite, kad jums paleisčiau?“
Jie šaukė: „Barabą!“
Pilotas paklausė: „Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?“
Jie visi rėkė: „Ant kryžiaus jį!“
Jis bandė klausti: „O ką gi pikta yra padaręs?“
Bet tie dar garsiau šaukė: „Ant kryžiaus jį!“
Pilotas, pamatęs, kad nieko nepasiekia ir kad sąmyšis tik didėja, paėmė vandens, nusimazgojo rankas minios akivaizdoje ir tarė: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!“
O visi žmonės šaukė: „Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų!“ Tuomet jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti.
Valdytojo kareiviai nusivedė Jėzų į įgulos būstinę ir surinko aplink jį visą kuopą. Jie išrengė jį ir apsiautė raudona skraiste.     Nupynė vainiką iš erškėčių, uždėjo jam ant galvos, o į jo dešinę įspraudė nendrę. Paskui tyčiodamiesi klūpčiojo prieš jį ir sakė: „Sveikas, žydų karaliau!“ Spjaudydami jį, stvėrė iš jo nendrę ir čaižė per galvą. Pasityčioję iš Jėzaus, kareiviai nusiautė skraistę, apvilko jo paties drabužiais ir išsivedė nukryžiuoti.
Eidami jie sutiko vieną žmogų iš Kirenės, vardu Simoną. Tą privertė panėšėti jo kryžių.
Atėję į vietą, vadinamą Golgotą (tai yra: „Kaukolės vieta“), davė jam gerti vyno, sumaišyto su tulžimi, bet Jėzus tik paragavo ir negėrė. Prikalę prie kryžiaus, pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą; ir ten pat susėdę sergėjo jį.
Viršum jo galvos jie prisegė užrašytą jo kaltinimą: „Šitas yra Jėzus, žydų karalius“. Kartu su juo buvo nukryžiuoti du plėšikai, vienas iš dešinės, kitas iš kairės.
Einantys pro šalį užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; gelbėkis pats! jei tu esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“
Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais ir seniūnais, kalbėdami: „Kitus išgelbėdavo, o pats negali išsigelbėti.    Jeigu jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes juo tikėsime… Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi, nes jis yra sakęs: ‘Aš Dievo Sūnus’“. Taip pat jį užgauliojo ir kartu nukryžiuotieji plėšikai.
Nuo šeštos iki devintos valandos buvo sutemę visame krašte. O apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: „Eli, Eli, lema sabachtani?“, tai reiškia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“
Kai kurie iš ten stovinčių, tai išgirdę, sakė, jog jis šaukiąsis Elijo. Ir tuoj pat vienas iš jų pribėgęs paėmė kempinę, primirkė ją perrūgusio vyno, užmovė ant nendrės ir padavė jam gerti. Kiti kalbėjo: „Liaukis! Pažiūrėsim, ar ateis Elijas jo išgelbėti“.
Tuomet Jėzus, dar kartą sušukęs skardžiu balsu, atidavė dvasią.
Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. Atsidarė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė. Šimtininkas ir kiti su juo sergintys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“
Tanai buvo daug moterų, kurios žiūrėjo iš tolo. Jos buvo atlydėjusios Jėzų iš Galilėjos, jam patarnaudamos. Tarp jų buvo Marija Magdalietė, Jokūbo ir Juozapo motina Marija ir Zebediejaus sūnų motina.
Vakarui atėjus, atvyko vienas turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris irgi buvo Jėzaus mokinys. Jis nuėjo pas   Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Pilotas įsakė jį atiduoti. Juozapas pasiėmė kūną, įvyniojo į tyrą drobulę ir paguldė savo naujame kapo rūsyje, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Paskui jis užrito didelį akmenį ant rūsio angos ir nuėjo. Ten dar buvo Marija Magdalietė ir kita Marija, kurios sėdėjo priešais kapą.
Kitą dieną, kuri yra po Prisirengimo dienos, susirinko pas Pilotą aukštieji kunigai bei fariziejai ir kalbėjo: „Valdove, mes atsiminėme, jog tasai suvedžiotojas, dar tebegyvendamas, yra pasakęs: ‘Po trijų dienų aš prisikelsiu’. Įsakyk tad saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais atėję mokiniai neišvogtų jo ir nepaskelbtų liaudžiai: ‘Jis prisikėlė iš numirusių’. Ta pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją“.
Pilotas jiems atsakė: „Štai jums sargyba – eikite ir saugokite, kaip išmanote“. Tada jie nuėję paženklino antspaudu akmenį ir pastatė sargybą. ]