Pirmasis skaitinys (Išm 18, 6–9)
Apie aną naktį tėvams mūsų buvo
iš anksto paskelbta, kad jie, sužinoję,
kas jiems pažadėta, vis būtų viltingi.
Tad tavo tauta pasikliaudama laukė
teisiųjų palaimos, o priešų žlugimo.
Nubausdamas priešus, o mus pasišaukęs,
išaukštinai tautą, jai suteikei garbę.
Pavojams praėjus, gerų tėvų sūnūs
laisvai ėmė švęsti aukojimo šventę.
Visi jie vieningai įsipareigojo
laikytis įstatymo – Dievo Teisyno,
kartu džiaugtis laime, vargus drauge kęsti.
Paskui užgiedojo šventas tėvų giesmes.
Atliepiamoji psalmė (Ps 32, 1. 12. 18–20. 22)
P. Laiminga tauta, kuri išrinkta būti Viešpaties nuosavybe.
Džiūgaukit, Viešpačiui teikdami šlovę, teisieji;
teisiesiems garbinti dera.
Laiminga tauta, kuri savo Dievu Viešpatį laiko,
toji tauta, kuri išrinkta būti jo nuosavybe. – P.Viešpaties akys žvelgia į tuos, kur jo bijo,
kurie tikis jojo malonės.
Jis jų gyvybę nuo mirties saugo
ir bado metu pamaitina. – P.Mes jo didžiai išsiilgę,
jis mūsų rėmėjas ir skydas.
Viešpatie, būki tu mums gailestingas,
mes gi taip tavim tikim. – P.
Antrasis skaitinys (Žyd 11, 1–2. 8–19)
Broliai!
Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome. Per jį protėviai gavo gerą liudijimą.
Tikėdamas Abraomas paklausė liepimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs. Tikėdamas jis apsigyveno pažadėtoje žemėje, tarytum svetimoje, įsikūręs palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais. Mat jis laukė miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas.
Tikėdama ir pati Sara gavo galią tapti nėščia, nepaisant senyvo amžiaus; ji pasitikėjo tuo, kuris buvo davęs pažadą. Ir todėl iš vieno vyro, ir netgi apmirusio, gimė palikuonys, „gausūs, tartum dangaus žvaigždės, ir nesuskaitomi, kaip jūros pakrantės smiltys“.
Jie visi mirė, tvirtai tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami, sveikindami ir išpažindami, jog jie žemėje ateiviai ir keleiviai. Taip kalbėdami, jie duoda suprasti, jog ieško tėvynės. Jeigu jie būtų minėję aną, iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal. Bet dabar jie siekė geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl nėra Dievui negarbės vadintis jų Dievu; jis jiems parengė Miestą!
Tikėdamas Abraomas atnašavo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis ryžosi paaukoti net viengimį sūnų – jis, kuris buvo gavęs pažadus, kuriam buvo pasakyta: „Tau bus duoti palikuonys iš Izaoko“. Jis galvojo, kad Dievui įmanoma prikelti net mirusius, ir todėl atgavo sūnų, kaip pavyzdį.
Posmelis prieš evangeliją (Mt 24, 42. 44)
P. Aleliuja. – Budėkite ir būkite pasirengę, nes nežinote, kurią valandą ateis Žmogaus Sūnus. – P. Aleliuja.
Evangelija (Lk 12, 32–48)
Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!
Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės. Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“.
„Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad, kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų. Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems. Jeigu jis sugrįžtų antrosios ar trečiosios nakties sargybos metu ir rastų juos budinčius, laimingi jie!
Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, neleistų jam įsilaužti į savo namus. Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“.
Tuomet Petras paklausė: „Viešpatie, ar šį palyginimą pasakei tik mums, ar visiems?“
Viešpats atsakė: „Koks užvaizdas tiek ištikimas ir sumanus, kad šeimininkas galėtų jį paskirti vadovauti šeimynai ir savo metu ją maitinti? Laimingas tarnas, kurį šeimininkas ras taip darantį. Sakau jums tiesą: jis paskirs jį valdyti visos nuosavybės. Bet jeigu anas tarnas pasakys pats sau: ‘Mano šeimininkas neskuba grįžti’, ir ims mušti tarnus bei tarnaites, valgyti, gerti ir girtuokliauti, tai to tarno šeimininkas sugrįš vieną gražią dieną, kai jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nė manyti nemano. Šeimininkas jį žiauriai nubaus, ir jam teks neištikimųjų likimas.
Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas. O kuris nežino šeimininko valios, kad ir baustinai pasielgęs, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“.